Bit of life

Miriau.
Leiski gimti darkart.
kad galeciau gyvent.
kad galeciau pamilt.
kad galeciau pasiklyst.
kad galeciau verkt.
kad galeciau susitaikyt.
kad galeciau atleist.
kad galeciau pabust.
kad galeciau atrast.
kad geleciau suprast.
kad galeciau suklyst.
kad galeciau atsiprasyt.
kad galeciau nusijuokt.
kad galeciau pajust.
kad galeciau pakeist.
Leiski mirti darkart.
Gimiau.

Koks jausmas užklumpa?… Kokios mintys sukasi galvoje?… Kaip jautiesi, kai vieną dieną pabudęs suvoki, kad visas gyvenimas praėjo pro šalį, viskas pasikeitė. Tavo laikas baigia išsekti, o rodos tiek dar nepadaryta, tiek dar likę nepastebėta ir nesuprasta, taip noris ištaisyti padarytas klaidas ir gal net pripažinti klydus, noris atsiprašyti ir dar kartą pasakyti, kad myli. Gal norisi dar kartą pamatyti artimiausius žmones ir prisiminti gražiausias akimirkas arba pagaliau atkeršyti savo priešam, o gal tiesiog išpažinti savo paties nuodėmes? O gal tiesiog prisiminti gyvenimą tokį, kokį norėjai nugyventi: teisingą, prasmingą, gražų, laimingą… Ir tiesiog panardinti blogiausias akimirkas atminties tamsoje. Kuo tuomet nori būti užtikrintas? Ar savo artimųjų, kuriuos palieki čia laime ir gerove ar sukrėstas galvoji apie savo lemtį? Idomu kur pateksim… Ar ten kur mūsų pasturgalius svilins liepsnos, ar ten kur gera ir šviesu? Bet ar tai bent kiek tuo metu svarbu? Ar paskutinėmis akimirkomis mes galvojame apie save ar apie kitus? Ar šios akimirkos gali pakeisti mūsų požiūrį? Ar verta? Ar iš viso mes apie ką nors galvojame? Ar ką nors jaučiame?

Juk kartais ir atsisveikinimui laiko nebelieka…

Turiu ir aš, ko gedėti. Turiu ir ko pasiilgti. Turiu ir aš jausmus, kurie kartais verčia kentėti.
Dar vienos eilės. Eilės apie tikėjimą, meilę ir ilgesį.
Juk visi turime, ko ilgėtis…

Ar tu jauti, kad ji šalia,
Jos alsavimas netoliese,
Vienintelis pasaulyje
Taip primenantis ją?

Ar tu jauti jos šilumą,
Kai tau būna sunku
Ir visą žemės tolumą
Aptraukia burys debesų?

Ar tu jauti jos kvapą,
Kai pabundi ryte
Ieškodamas jos čia,
Bet randi tik mintyse?

Ar tu jauti lyg ji
Ieškotu tavęs minioje,
Bet negalėtu rasti,
Nes pasiklydo erdvėje?

Ar tu girdi jos juoką
Kiekvienam kampelyje namų,
Kur išgyvenot viską,
Kur gyvenimą kurėt kartu?

Ar tu jauti jos meilę,
Kai aplanko sapnai,
Kai tiki esant šalia,
Kai ilgies jos labai?

Ar tu jauti tartum tai,
Kas tuomet nutiko jai,
Buvo tik košmarai,
Iš kurių dar nepabudai?

Dar vienos eilės. Ir vėl jūsų teismui. Eilės, kurios patvirtina, nevisada mes sakome tai, ką galvojame, kad kartais mes jaučiamės silpni, nesaugūs ir mum baisu taip giliai įklimpti jausmuose… Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti perlipti per savo baimes ir pabandyti būti laimingais.

Prašau labai - palik mane.
Išeik ir nesugrįžk.
Jau nebegaliu mylėt tave.
Išeik ir nesugrįžk.

Leisk man išverkt save.
Išeik ir nesugrįžk.
Palik mane galų gale.
Išeik ir nesugrįžk.

Noriu pasislėpti tamsoje.
Išeik ir nesugrįžk.
Nebeišeina gyventi tiesoje.
Išeik ir nesugrįžk.

Leisk man palaidoti save.
Išeik ir nesugrįžk.
Paliki ir pamiršk mane.
Išeik ir nesugrįžk.

Prašau tavęs - palik mane.
Išeik ir nesugrįžk.
Prašau - nepasiklysk mele.
Išėjęs tu - sugrįžk.

Bučinys tam, kad žinotum-
myliu, ir niekada to nepamirštum.
Bučinys tam, kad ištrintum
visą skausmą ir laimės pririnktum.

Bučinys tam, kad prabiltum
ir už kvailą žodį atleistum.
Bučinys tam, kad nutiltum
ir dar vieno užsigeistum.

Bučinys tam, kad išeitum,
bet manęs niekada nepaliktum.
Bučinys tam, kad sugrįžtum
ir per nakt kartu pasiliktum.

Bučinys tam, kad nubustum
ir rytą šypsniu pasitiktum.
Bučinys tam, kad užmigtum
ir naktį mane susapnuotum.

Bučinys tam, kad geistum
ir niekada nenustotum.
Bučinys tam, kad atvėstum,
bet ne tam, kad užgęstum.

Bučinys tam, kad numirtum
ir mylintis vėlei sugrįžtum.
Bučinys tam, kad gyventum
ir visą meilę priimtum.

Bučinys tam, kad laimėtum:
jausmais protą nurungtum.
Bučinys tam, kad praloštum
ir savo širdžiai pasiduotum.

Bučinys tam, kad pavogtum
mano širdi, bet jos nedaužytum.
Bučinys tam, kad dovanotum
man savąją ir neatsiimtum.

Bučinys tam, kad mylėtum
ir tai sau pripažintum.
Bučinys tam, kad nekęstum,
bet sau tik meluotum.

Šios mano eilės tiem, kas supranta bučinio magija. Tikiuosi patiko.

Šias eiles skiriu kiekvienai merginai (ir vaikinui), kurią skaudino įvertinti nesugebantis draugas (tiksliau, daugiau nei draugas). Tik noriu pasakyti, kad toks žmogus tavęs nevertas ir tegu jis eina po velnių, juk yra geresnių. Nepamiršk: tu žavi, tu nepakartojama, tu nepaprasta. O jis… Na gal irgi neblogas. Bet tu daug geresnė. O neblogų yra ir daugiau :) Žinoma, nesuklysk (ne visi jie kiaulės), bet jei jis ne tau, palik jį , mergyt, ir susirask kita :)

 Aš išroviau savo širdį
 Ir neskaudės jos daugiau.
 Kiek galima visa tai jausti?..
 Po velnių, aš pavargau!

 O dabar gali kentėti vienas,
 Nes man jau nusispjaut
 Ant visų, o ypač - tavęs!
 Gali pradėt atleidimo maldaut.

 Bet ar aš tau sakiau,
 Kad atleisti viską žadu?
 Dabar, kai tave palikau,
 Nič nieko nebevertas tu.

 Juk prisimeni, kai sakei,
 Kad aš niekam netinku
 Ir trenkęs durim išėjai.
 Tada tylėjau, buvo skaudu.

 Bet tada tu melavai,
 Nes aš kitam labai patinku.
 Beprotiški mūsų jausmai…
 O tu - eik po velnių!

 Dar pamenu girdėjau,
 Kad man operacijos reiktų.
 Ir aš beveik tuo patikėjau.
 Bet tada pasakei - ji nepadėtų.

 Ir žinai, aš ilgai negalėjau
 Į veidrodį pažvelgt be ašarų…
 Bet dabar atsitokėjau.
 Man visos pavydėt galėtų.

 Ir taip pasikeitė viskas:
 Aš sugebėjau tave palikt,
 Sugrįžo gyvenimo gausmas,
 Kuriame tu nesugebėsi išlikt.

 Nors turiu aš dar širdį,
 Ji paslėpta daug saugiau,
 Aš turiu tave kuo pakeisti
 Ir joje nebėra vietos tau!

Ar kada sedėjai balkone, kai virš miesto leidos saulė?

Dangus nebuvo visiškai giedras, bet nebuvo ir rūstus. Lyg tobulybė.

Lėktuvo paliktas dryžis danguje. Ak. Koks nuostabus tas kilimo jausmas. Koks nuostabus skrydis. Ir galų gale grubus nusileidimas. Skrudis lyg gyvenimas. Bet kodėl žmonės negimė skraidyti? Rodos mes mokame tik kristi. Bet miestas. Tas didžiulis miestas. Visas purvinas ir pilkas, triukšmingas ir pavargęs. Jis pastoviai gimsta iš naujo, nenustoja gimti, bet tuo pačiu metu ir nepaliaujamai miršta. Begalinė mirtis.

Man patinka miestai. Kaip ir girios. Miestai alsuoja gyvybe ir pokyčiais, kaita. Nepaliaujamai alsuoja ir kiekvienas atodūsis vis kitoks, nepakartojamas. Tai vieta, kur tiek daug žmonių, bet, rodos, čia jie vienši. Nors ir pažvelgęs į melsvėjantį tolį, į horizonto liniją, pamatysi, kad visko čia tiek daug, lyg visa tai neturi pabaigos: besitesiantys pilki namų blokai, keli dangoraižiai, taip darkantys natūralią horizonto liniją, keli spalvoti plėmai. Gal dar kur įžvelgsi žalumos. Bet vis tiek. Prisimerk. Pilka.

Ir nors ta begalinė namais apaugusi tolybė nepaliaujamai tolsta ir nenustoja plėstis, horizontas aiškiai parodo – ne žmogui dangus. Galiu matyti tą aiškų kontrastą tarp saulės numarginto dangaus ir pilkos, purvinos, namais nusėtos žemės.

Ir kodėl aš negimiau paukščiu? Bet juk ir iš aukštai pilka yra pilka. Argi ne? Tuomet kodėl aš noriu skristi? Gal tai laisvės troškulys? Bet kas man jos neduoda ant žemės? Gal tai noras prie nieko neprisirišti? Bet juk jie grįžta net ir po labai sunkios kelionės. Gal tai paukščiui nerūpintis vienatvės jausmas?

Nežinau. Dabar esu viena. Bet ne vieniša.

Tas keistas sumišęs triukšmas aplink. Zylės čirškėjimas. Mašinų monotoniškas triukšmas. Šuns sodrus amsėjimas. Rašiklio šaižomas popierius.

Ir tas vaizdas. Tas nepaprastas kontrastas, kurio riba – horizontas. O taip noris perženkti ribą, bet juk horizonto prieiti neįmanoma, tai taip pat beviltiška kaip vytis savo šešėlį. Ta aiški spalvų kaita: pilka žemė ir besimainančių spalvų dangus. Dieviškas grožis.

Nors jau ugninė saulė jau beveik pasiekė žemę, miestą ėmė kloti vis tirštesnė migla, aš jau nebe pirmą kartąnespėju suprasti kodėl aš negimiau skraidyti, kodėl traukia tai, ko negaliu pasiekti ir kodėl staiga, trumpam nebejaučiu vienatvės?…

O atsakymo nė vieno. Tik už horizonto tirpstanti saulė. Tamsėjantis dangus. Imantis šviesti miestas. Tylantis paukščio čiulbėjimas. Didėjantis miesto triukšmas. Ir vėl grįžtantis, taip gerai pažystamas vienatvės jausmas.

Pažadai. Tai gražus gestas kitam žmogui. Taip galime parodyti kitam žmogui, kad jis mums rūpi, kad mes nori susieti save su juo…
Bet juk pažadai yra tam, kas juos laužytume. Argi ne? Juk kiekvienas iš mūsų esame sulaužę nors vieną pažadą. Gal tai tebuvo smulkmena, o gal ir ne…
Pažadai stikliniai. Jie tokie pat permatomi, kaip ir stiklas. Jei nori, gali juos matysi, jei nori, gali apsimesti, kad jų nėra arba tiesiog nepastebėti. Jie tokie pat dužtantys kaip ir stiklas. Krentanti stiklinė paliečia žemę ir taip nepaprastai sudūžta į begalė šukių. Pažadai tokie pat aštrūs kaip ir stiklas. Juk kuomet susipjaustai duženom skauda, ar ne? Pažadai stikliniai. Tokie pat kasdieniški, tokie pat nematomi, tokie pat regimi, tokie pat dūžtantys…
Juk net ir nedūžtančios stiklinės skyla.
Bet mes visvien vis perkame naujas. Juk be jų neapsieitume…

Suvarpytų sielų keliuose
Matau krintančias žvaigždes,
O pilkuose jų toliuose
Boluoti nenustojančias gelmes.

Juk ginklas guli prie tavęs.
To, kuris man prisiekinėjo,
Kad mylėti nenustojo manęs,
Bet pamiršo ir toliuose liko.

Žmogus net nepastebi, kaip kaulus stingdantis žiemos šaltis ir purvinas sniegas ant tavo kiaurai permirkusių batų virsta vėsiu oru, pilnu pavasario kvapo, kaimynų šuns lojimas taip smarkiai nebeerzina, tu gal net jam švilpteli ir pašnekini, nors gatvių triukšmas dar vis atrodo toks pat monotoniškas, bet paukščių čiulbesys aiškiai sako, kad viskas aplinkui pasikeitė.
Anksčiau pavasaris sukeldavo man begalę įvairių jausmų ir mincių. Bet šie metai kitokie. Ne, tik nepagalvokit, kad kažkur dingo visi mano jausmai ir mintys, aš juk nevirtau akmeniu. Tiesiog aš nenoriu jausti. Nenoriu galvoti. Nebenoriu. Visuomet mėgdavau pavasarį, jo keistai malonų kvapą, pirmąsias gėles, šylantį orą, dažnesnes aplinkinių šypsenas, mėgau ta pokyciu jausmą. Tačiau šiandien stovėdama balkone supratau, kad nenoriu galvoti ar jausti. Nes bijau. Taip aš tai pripažystu - aš bijau. Bijau pokyčiu. Bijau atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad gyvenimas praėjo pro šalį ir tik jam pasibaigus aš supratau, ko iš tikrųjų norėjau. Velniška baimė. Nenoriu pradėti galvoti apie gyvenima, nes karta pradėjus, galiu ir nesustoti… Taip nutikdavo anksčiau, kai nebijojau, man patiko svarstyti ir analizuoti, ieškoti prasmės ir laukti pokyčių… Bet šiandien aš to nenoriu.
Žmogus net nepastebi, kaip atėjus pavasariui supranti, kad kažkur dingo žiema. Ir ne viena, bet kelios… Tu sedėjai gyvenime lyg prie geležinkelio bėgių ir skaičiavai pro šoną kaip vagonai lekiančius metus. O jiems juk nesvarbu, ar tu ten buvai, ar ne. Ir taip žmogus nepastebimai imi save graužti, gailėtis, kad nepadarei to, ką padaryti troškai, kad nežinojai, ko nori… Ir imi maldauti, kad sugrįžtų ta suknista žiema su savo kaulus veriančiu šalčiu, šlapiu sniegu ant batų ir laiku, kuris praėjo.

Pasimetimas savyje ir savęs ieškojimas - tai, kas mane dabar labiausiai veikia. Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų, bet juk visas gyvenimas toks, argi ne? Ieškau savęs, bet bijau nerasti to, ko ieškojau, noriu būti kažkuo, ko negaliu įvardinti. Noriu būti savimi, geru žmogumi, kuris turi širdį ir jausmus, bet juk kartais taip sunku išlikti tiktu žmogumi, tokiu, kuris mato kitus ne blogiau nei save patį, kuris girdi ir supranta juos. Žmogumi, kuris myli taip pat karštai, kaip gali jausti ir neapykantą, kuris bijo taip pat, kaip ir jaučia drąsą, kuris yra toks pat baisus savo dalimi, kaip ir gražus kita dalimi, kuris gali užčiauptomis lūpomis rėkti savo vidumi taip pat smarkiai, kaip ir tylėti kalbėdamas… Aš tik noriu būti savim. Bet kas aš esu ir kuo turėčiau būt?..

Tu gali būt gražus
Ar begalo garsus,
Bet ir tokiem svarbu,
Kokiu gyvena jausmu.

Tu gali būt tylus
Ir kaip reta baisus.
Ir vis vien tau rūpės
Ar nėra jos - baisesnės.

Tu gali būt aklu
Ar visiškai kurčiu,
Bet ir tokie pajunta,
Kai širdis šukėm virsta.

Tu gali būt stiprus
Arba begalo drąsus,
Bet vis vien skaudės,
Kai mirtis sušnabždės.

Tu gali būt kitu.
Tokiu, kuriuo tikiu,
Bet ir tobulybė bijos,
Kad niekas jos neraudos.

Tu gali būt savim -
Žmogum su širdim.
Ji viską supras ir girdės,
Kalbės ir ne tik, ji dar ir mylės.

Aš apsispręsiu. O kas esi tu?